Tailandas. Pirma stotelė - Krabi.

Kai pirmą kartą į galvą atėjo mintis apie kelionę į  egzotišką šalį, tai buvo  Tailandas. Tailandas – neblėstančių šypsenų šalis, savo populiarumą pelniusi dėl nuostabaus grožio paplūdimių, puikaus klimato ir gyventojų svetingumo. Čia visiškai šalia vienas kito galima pamatyti didingus dangoraižius ir žvejų trobeles, įspūdingus šventyklų kompleksus ir "raudonųjų žibintų skersgatvius", prabangius restoranus ir vežimėlius su gatvės maistu. Čia puikiai išvystytas turizmas, visą parą galima mėgautis šiltu oru ir egzotiška gamta, skanus Tailando virtuvės maistas, mažos kainos, daugybė pramogų - tai tik keletas žodžių, kuriais galima apibūdinti Tailandą. Bet geriau vieną  kartą pamatyti nei šimtą kartų  išgirsti! Tad planuota kelis mėnesius kelionė, kuria norėčiau pasidalinti su Jumis.

Skrydis iš Vilniaus oro uosto į Stockholmą, po to į Krabi, truko 15 val. Skridome naktį, todėl dalį laiko miegojome.

Oro uoste mus pasitiko vairuotojas, kuris nuvežė į viešbutį.  Gyvenome Ao Nange, netoli jūros. Miestelis pakankamai švarus, iki pat ryto veikiantys restoranai bei kitos įvairios pramogos.

Viešbutis  tvarkingas, su baseinu, todėl rytais mankštindavomės ten.. :)

Įsikūrėme ir išsiruošėme  prie jūros, kuri savo šiltumu ir grožiu mus pakerėjo, tik ją pamačius.

Pačią pirmą dieną mus vos "neapšvarino" beždžionės, kurių čia tikrai daug... Reikia jų saugotis, nes ne vienas turistas nuo jų nukentėjo.

Grįžtant nuo jūros nusipirkome bilietus 7 salų turui kitai dienai. Pataikėme turbūt 'laimingomis valandomis', nes kelionė vienam asmeniui kainavo 900 batų. Tai visos dienos kelionė su pietumis, vaisiais bei geriamuoju vandeniu, vakare ugnies šou bei gitaros muzika. Na, bet apie kitą dieną truputį vėliau.

Tam, kad įvertinti Tailando virtuvės skonį, patraukėme į artimiausią restoraną. Meniu  didelis, todėl išsirinkti patiekalą sudėtinga. Tai, ką rekomendavo vietiniai aptarnaujantys darbuotojai, buvo tikrai gardūs. Vištiena padaže, jūros gėrybės - tikrai aukšto lygio. 

Patiekalų kainos nėra aukštos. Vištiena padaže kainavo 180 batų, plius ryžiai 60 batu.  Jūros gėrybės kainavo 220 batų.  Tam, kad suprasti, kiek būtų mūsų eurais, reikėtų padalinti iš 35.

Pačiame miestelyje yra prekybos centras, dirbantis visą parą, todėl ten galima rasti visų būtiniausių daiktų. 

Kitos dienos ryte 8.00  val. iš viešbučio mus paėmė autobusiukas, kuris nuvežė iki  informacinio punkto, nuo kurio turėjome išplaukti į salas. Mums išdavė nardymo įrangą ir palydėjo iki prieplaukos. 

Tai viena iš pačių populiariausių dienos ekskursijų apsistojus Ao Nang kurorte, kurios metu aplankėme  arčiausiai paplūdimio esančias salas: Koh Poda, Koh Gai (Chicken), Koh Tub, Koh Mor ir kitas.  Šio balto smėlio paplūdimių, kurie laikomi vienu iš gražiausių pasaulyje, negalima pasiekti jokia kita transporto priemone, tik laivu.

Išplaukėme   laivu, apie 30 turistų grupė. Jau kitoje saloje mus perlaipino į jų tradicinę transporto priemonę - long boat.

Tai, ką matėme plaukdami  - paliko neišdildomą įspūdį.  Stojome kiekvienoje saloje, vaikščiojome po jas, maudėmės bei nardėme. Vaizdas po vandeniu pranoksta visus lūkečius.

Koh Gai arba vištos sala (Chicken island) pelnė savo pavadinimą dėl keistų uolienų formos, kurios primena vištos galvą. Vietinių iš pradžių pavadinta kirvio sala, pirmųjų apsilankiusių turistų buvo praminta vištos sala. Nuo to laiko salą tiek vietiniai ir atvykę keliautojai vadina vištos sala.

Hong salos žavi smaragdo spalvos vandeniu ir balto smėlio paplūdimiais. Turo metu aplankėme Rojaus salą (Paradise island), kuri nustebino palmėmis apaugusia įlanka, žydru ir skaidriu vandeniu bei urvais. Taip pat, apsilankėme pačioje Hong saloje ir apžiūrėjome  lagūną. Hong lagūna vietiniai vadina „salos ašara“, kuri susiformavo pačioje salos viduryje. 

Šioje saloje pavakarieniavome ir laukėme sutemos, kad jūroje pamatytumėme planktonus. Kai tamsu aplink, o tu leidiesi iš laivelio į vandenį - pradžioje tikrai nejauku, tačiau išvydus,  kaip judant vandenyje šviečia planktonai - baimė dingsta... 

Jau visiškoje tamsoje sugrįžome į krantą, kuriame mūsų laukė gitara grojantys vietiniai ir ugnies šou.

Nuostabi diena, pilna įspūdžių, puiki kulminacija, kuri lyg užbūrė ir užliūliavo. Kaip iki viešbučio grįžome - nelabai ir pamenu, nes mintyse vis dar plaukiojau ir gėrėjausi jūra.. :)

Kitą rytą planas buvo aplankyti Tiger cave, karštąsias versmes. 

Išsinuomojome mašiną ir patraukėme link tikslo. 

Tiger cave šventykla – viena iš TOP Tailando šventyklų, išties įspūdinga ne kiek savo grožiu, o kiek savo vieta – ji pastatyta ant aukštos uolos. Norint užlipti teks įveikti beveik 1300 laiptelių. Nemažai? Bet verta!       Lėtai lipant galima užlipti maždaug per 40 minučių. Vietiniai ten renkasi pasitikti ir palydėti saulę ar tiesiog pamedituoti, pasimelsti. Tai vieta su ypatinga aura.  Jei dėl sveikatos problemų nelipsite į viršų, apačioje taip pat yra šventyklų kompleksas. Tiesa, saugokitės beždžionių. 

Kadangi aš buvau iš tų, kurie turi sveikatos problemų :),  įveikiau tik pusė tų laiptelių. Ir tai buvo nežmoniškai įveiktas kelias, nes lauke saulė kepinte kepino ( +30C), prakaitas žliaugė ir akyse temo. Dar daugiau jėgų reikėjo nusileisti ir apie pusvalandį - atsigauti..

Po maždaug geros 1,5 val grįžo mano bendrakeleivės, kurios pasiekė  viršūnę ir dalinosi įspūdžiais, tačiau mano įspūdis ir įveiktas normatyvas mane tenkino. 

Kadangi pietų metu reikia pietauti ir  atgauti jėgas, sekantis žingsnis buvo surasti maitinimo įstaigą. Tai mums nesunkiai pavyko, todėl gardžiavomės jų tradiciniais patiekalais ir vis dar išgyvenome sunkiai įveikiamus laiptus į uolą.

Jau tą dieną į karštąsias versmes mes nespėjome. Lauke temo, todėl patraukėme link namų į savo miestelį ir nusprendėme aplankyti naktinį klubą prie jūros. Klubas jaukus, ant pastato stogo. Padavėjas paslaugus, gavome visko, ko norėjome. Tailande, kaip ir Lietuvoje,  populiarūs stalo žaidimai. Įsisukome į jų gyvenimo ritmą, žaidėme žaidimus, gardžiavomės kokteiliais  ir apie nieką daugiau negalvojome. Buvo nerealiai gera.

Kitą dieną  turėjome skristi  į Bankoką. Anksti ryte skubėjome į Krabi oro uostą ir bandėme susigaudyti, iš kurio tako teks mums pakilti. Buvo labai įdomu stebėti, kaip dirba darbuotojai, kurie kiekvieną turistą, jei jis nebuvo įlaipintas į lėktuvą, ieškodavo oro uoste ir atsivesdavo, kad šis įsėstų ir nukeliautų ten, kur reikia. 

Tai, ką patyrėme Krabi regione, paliko neišdildomą įspūdį, tačiau prieš akis mūsų laukė dar keletas miestų ir salų, kurias buvome suplanavę aplankyti.

Pirmasis atostogų etapas praėjo, skridome tūkstančių kilometrų aukštyje ir iš galvos nekrito mintis - tas posakis, kad Tailandas - šypsenų šalis, yra gryna tiesa. Dar tiek atvirumo, geranoriškumo ir paslaugumo nesulaukėme nei vienoje šalyje, kiek esame keliavę.

Na, o įspūdžiai iš Bankoko - kitame mano Blog'o puslapyje. 

Kaip su dukra keliavome po Izraelį

 


      Labai laukėme šios kelionės. Skrydis iš Vilniaus tiesiai į Tel Avivą – 4 val. ir mes jau nuostabiame rojuje. Dar oro uoste laukė staigmena. Patikra, per kurią galėjome ir nepraeiti. Ir neaišku kodėl gali kas nors nepatikti – veidas, dokumentai, lagaminai? Taip ir nesupratome, nors prieš mus porelę nuvedė į laukimų kambarį. Tačiau mus įtartinai klausinėjęs izraelietis nusišypsojo ir palinkėjo geros viešnagės.
     Dar būdamos Lietuvoje buvome rezervavusios mašiną nuomai. Ją be jokių problemų gavome ir mūsų kelionė prasidėjo. Pirmiausia reikėjo susirasti viešbutį, kuriame nutarėme apsistoti 1 dienai. Viešbutis – svečių namai šiltai mus pasitiko ir apgyvendino. Pasidėjusios daiktus patraukėme apžiūrėti miesto.
       Aplankėme senovinę jos dalį, braidėme po jūrą, maudėmės. Nuostabus paplūdimys, tačiau oras neįprastas lietuviams. Kaitra +35 +40 – tiesiog reikalavo lįsti į vandenį arba į mašiną, kuriame turėjome kondicionierių. Be jo turbūt atostogos būtų varginusios. Na ir koks gi vakaras be linksmybių. Ieškant ko nors neįprasto patraukėme į miesto centrą, kur kunkuliuoja naktinis gyvenimas. Niekas čia nemiega – vakarieniauja, gurkšnoja alų, bendrauja. Tam, kad įsitikinti Izraelio tradicinės virtuvės autentiškumu, pasiėmėme Šakšuką. Šakšukos idėja paprasta - kiaušiniai, iškepti tirštame, prieskoningame pomidorų padaže. Bet kad žinotumėte, kaip tai skanu…
      Jau kitą dieną patraukėme į Haifą – nuostabų miestą. Trečiasis pagal dydį Izraelio miestas – tikrai vertas turistų dėmesio. Tiesa, ir sulaukia jo tikrai nemažai. Vienas iš žymiausių miesto objektų – į UNESCO saugomų vietovių sąrašą įrašyti Bahajų sodai, kuriuos sudaro 19 terasų, o lankytojus itin žavi paties sodo ryškumas, spalvingumas, estetika ir ypač – simetrija.

     Dar tą pačią dieną aplankėme Haderą, pabuvojome prie nuostabių paplūdimių ir patraukėme link Negyvosios jūros. Atstumas ganėtinai nemažas, tačiau ryžtas pamatyti druskų prisisotinusią jūrą – buvo didesnis. Patraukėme artimiausiu keliu – palei Palestinos sieną. Kelionė truko 3,5 val., tačiau tai , ką po to sužinojome, mums kėlė nerimą. Palestinos sieną matėme visai vos už 100 m.  Svečių namų šeimininkai mums pasakojo, kad galimi išpuoliai ir kaip galėjome būti apšaudomos iš Palestinos pusės.
        Neramiai miegojome naktį, nes prie šios sienos turėsime sugrįžti..
 Bet pagaliau išaušo mūsų išsvajotas rytas – Negyvoji jūra, kuri apipinta legendomis. Nesunkiai ją radome, tačiau dar iki to, kol įmerksime kojas į druska alsuojančią jūrą nutarėme aplankyti įžymiąją Masadą.





     Masada – senovės fortifikacijų bei pastatų griuvėsiai esantys ant izoliuotos uolos pietų Izraelyje prie Negyvosios jūros. Masada išgarsėjo po pirmojo žydų – romėnų karo, kuomet žydų sikarijų bėgliai įvykdė masinę savižudybę. Kėlėmės aukštai į kalną, kuriame atrodė, kad nebus kuo kvėpuoti. Ir tuomet supratau, apie ką kalba žmonės – vasarą geriau į Izraelį nevažiuoti.. Pačiame viršuje oro temperatūra siekė +46C . Nieko, atlaikėme. Apžiūrėjome, įvertinome, kaip atrodo griuvėsiai, ištyrėme aplinką ir leidomės žemyn. Norėjosi gaivios vėsos, kurios, deja, šiame krašte nei su žiburiu nerasi. Visai šalia Masados tyvuliuoja negyvoji jūra į kurią mes ir patraukėme.. 
     Negyvoji jūra iš tikrųjų nėra jūra, bet ežeras, tai yra vandens telkinys, neturintis susisiekimo su vandenynu. Tai pats giliausias druskingas ežeras Žemės planetoje, kurio gylis siekia 377 m. Nors Negyvosios jūros fenomenas pasaulyje labai gerai išreklamuotas, atvykus prie sūraus ežero krantų daugelis gali ir nusivilti. Jūra kasmet vis tolsta nuo pakrantės kelio, o vietoj viešbučių, gydyklų ir daugybės žaliuojančių kurortų driekiasi nugarintos dykynės. Radome 2 įsikūrusias oazes, kuriose galima apsistoti, susimokėjus 30,-eur ar daugiau, priklausomai, kiek laiko planuojate ten būti. Na iš tiesų – ežeras įspūdingas, plūduriuoji, kaip koks balionas. Kūnas tampa slidus, o kai saulė išgarina visą drėgmę – tampa baltas. tačiau sugrįžus į oazę – galima palįsti po dušu ir visa druską palikti smėlėtame krašte. Po maudynių mūsų jau laukė kelionė į Eilatą.
      Eilatas - garsus Izraelio kurortas prie Raudonosios jūros, netoli Egipto bei Jordanijos. Tai - puiki alternatyva tokioms lietuvių pamėgtoms kryptims kaip Kanarų salos ar Egiptas. Tiesa, čia atostogauti yra brangiau, bet plytinti šilta jūra, pasakiško grožio koralinis rifas, kaitri saulė leis pasijusti kaip tikroje pasakoje! O jau povandeninis pasaulis... Tiesiog pritrenkia! Na , kadangi mes moterys, labai jau mėgstančios ekstremalų gyvenimą (labiausiai tai aš.. :)  ), nutarėme išbandyti povandeninį nardymą. Išklausėme kursus, gavome visa reikalingą įrangą ir patraukėme prie jūros. Jūra beprotiškai bangavo, todėl buvo sunku išsilaikyti nenusvirus į vandenį. Tačiau mano giliam nusiminimui – neišdrįsau panerti. Nors dukra be problemų paniro ir išbuvo net 50 min. kaip kalbėjo instruktorė – tai rekordas, ką gali pasiekti naujokai..

    Eilato miestą supa įspūdingi kalnai ir dykumos, tad galėsime kaip reikiant paįvairinti savo laisvalaikį ir susipažinti su dykumos tyla. Netoliese stūkso Raudonasis kanjonas, viliojantis kvapą gniaužiančiomis uolomis. Nuvykome ten jau į pavakarę, lankytojų nesimatė, todėl pasijutome labai nejaukiai. Važiavome prie pat Egipto sienos, todėl dar prisiminimas apie Palestinos sieną nedavė ramybės. Greituoju būdu apžiūrėjome kanjonus. Na labai gražu, tačiau giliau nedrįsome leistis, nes labai statūs laiptai…

     
 Turėjome dar vieną iššūkį – pajodinėti kupranugariais. Kol kas neįsivaizdavau, kaip tai turi atrodyti, bet galvojau, kad bus šaunu. Tačiau kai pamačiau, kaip ten yra iš tiesų – mano drąsa kaip mat išgaravo. Reikėjo užsilipti ant kupranugarių, permesti kojas abi į vieną pusę. Balnas laikėsi vos vos, todėl galvojau, kad tuoj nusiversiu ant žemės. Už manęs atsisėdusi dukra jautėsi taip pat. Kai karavanas pajudėjo – patikėkite – šaukiau, kad mane nukeltų. Gerai, kad nesuprato mano kalbos. Tuomet labai greitai prisiminiau rusų kalbą ir susikalbėjau su gidu. Jis tik juokėsi ir sakė - atsipalaiduoti. O kas beliko? Kažkaip sukaupusi savo visa drąsą bandžiau išsilaikyti balne ir man pavyko.
    


























Po pasivaikščiojimo su kupranugariais mūsų laukė vakarienė su čiabuvių kepta duona, arbata ir sūrių-alyvuogių užkandžiais. Puikus vakaras ir geras maistas, nors švara ten nepasižymi. Tačiau geras maistas tas, kas nesukelia jokio poveikio. O po vakarinės jautėmės labai gerai.
Su gera nuotaika, sveiku skrandžiu jau traukėme į Jeruzalę, dar vieną nuostabų Izraelio miestą.    Jerùzalė – senas Artimųjų Rytų miestas, labai svarbus krikščionims, žydams ir musulmonams. Miesto statusas ginčytinas. Izraelis kontroliuoja visą miestą ir yra paskelbęs Jeruzalę savo sostine, tačiau nemažai musulmonų valstybių to nepripažįsta. Apsistojome pačiame gražiausiame Jaruzalės viešbutyje – ant garsaus Alyvų kalno. Nuo jo atsiveria visas Jaruzalės vaizdas.   Ši vieta, kurią gerbia ir žydai, ir krikščionys, susijusi su pagrindiniais Jėzaus Kristaus gyvenimo momentais: čia jis išpranašavo Jeruzalės sugriovimą, pamokslavo savo mokiniams, taip pat Alyvų kalnas yra jo žengimo į dangų vieta. Labai smalsu buvo pamatyti Raudų sieną. Į sienos plyšius tikintieji Dievui sudeda laiškus su prašymais, nes yra manoma, kad ji yra arčiausiai Dievo palytėtos.     Aplankėme turgų, nusipirkome suvenyrų, pasivaikščiojome po pagrindines gatves ir į pavakarę traukėme atgal į viešbutį, nes jau rytoj laukia kelionė atgal į Tel Avivą bei srkydis į Lietuvą.
       Kelionė buvo nuostabi. Išmokome iš jos tai, kad bet kokie iššūkiai yra galimi, kad keliauti su mašina 2 moterims yra įmanoma ir kad geriausi įspūdžiai kelionėse – su savo dukra.
      
    Jau greit keliausime į Tailandą, todėl įspūdžiai po egzotišką Azijos šalį jau kitame mano dienoraščio lape.

Izraelio virtuvė

Izraelio virtuvė nėra apibrėžta ir nusistovėjusi. Tai jaunos, savo identiteto ieškančios šalies maisto kultūra, turinti ir tvirtą tradicijų pamatą, ir drąsos bei noro atrasti naujus dalykus. Nors Izraelio virtuvės nereikėtų painioti su žydiška maisto gaminimo tradicija, jos, be abejo, susijusios. Tiek gaminant maistą namuose, tiek daugybėje viešojo maitinimo įstaigų, atsižvelgiant į kašruto taisykles, nevalgoma kiauliena, žvėriena, jūros gėrybės, kai kurios žuvys. Kadangi mėsa nevartojama kartu su pienu, pusryčiams dažniausiai pateikiami pieno produktai, o vakarienei – mėsos patiekalai. Izraelio virtuvės pagrindas – šviežia produkcija. Visus metus čia galima įsigyti įvairiausių tik ką sunokusių vaisių ir daržovių, prieskoninių žolelių, todėl nenuostabu, kad kone prie visų patiekalų valgomos salotos. Izraelio maistas yra ne tik skanus, bet ir sveikas. Sakoma, kad net gatvės prekeivių užkandžiai ruošiami atidžiai ir su meile.


Maistas Izraelyje yra neatsiejama kultūros dalis. Vaišingumo, svetingumo vertybės itin svarbios šioje šalyje, kur prie stalo susėdama ilgam, o vakarienė pradedama dalinantis daugybe užkandžių, vadinamųjų „mezze“, tarp kurių itin populiarios įvairių skonių bei tekstūrų baklažanų užtepėlės – „baba ghanouj“, „salat hatzilim“ (Izraelis kartais juokais vadinamas pasauline baklažanų sostine), marokietiškos kilmės pomidorų ar morkų salotos, pagardintos citrina bei kuminu, įvairios marinuotos daržovės ir alyvuogės. Maistas, paprastai pardavinėjamas Tel Avivo gatvėse, pastaraisiais metais atkeliavo ir įsitvirtino geriausių pasaulio restoranų meniu. Tiek pačiame Izraelyje, tiek ir už jo ribų, žaidžiama tradiciniais ingredientais, pateikiamos modernios jų interpretacijos. Tradicinėse izraelietiškose salotose pomidorus keičia persimonai ir mangai, o iš sezamo sėklų gaminama „tahini“ pasta naudojama įvairiausiems desertams – sausainiams kepti ar ledams gaminti. Humusas, falafeliai, „šakšuka“ (dažniausiai pusryčiams valgomas pomidorų ir kiaušinių patiekalas, be kurio neapsieina joks izraelietiško maisto restoranas), vis dažniau sutinkami ir Lietuvos restoranų meniu.